Žodynėlis

ANTSPAUDAS, knygos nuosavybės ženklas, įspaustas įrankiu su tekstu ar piešiniu. Antspaudas knygos nuosavybei žymėti naudojamas nuo XVII a. Pirmieji antspaudai buvo herbiniai, nuo XVIII a. – daugiausia tekstiniai. LDK antspaudai buvo daugiausia su tekstu lotynų, lenkų ir rusų, Mažojoje Lietuvoje – vokiečių kalba. Dažniausiai antspaudus turėjo įstaigos, pasaulietinės ir dvasinės diduomenės bibliotekų savininkai. Lietuvoje knygų antspaudai paplito panaikinus lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimą. Tarybiniais metais antspaudus gamino specialios dirbtuvės. Antspaudus buvo draudžiama gaminti apskritos formos ir vaizduoti tautinę simboliką. Pagal paskirtį antspaudai skirstomi į institucijų, organizacijų ir asmeninių bibliotekų.

Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997, p. 22.

DEDIKACIJA [lot. dedicatio – paskyrimas] – įrašas knygos pradžioje, nurodantis, kam (ar kieno atminimui) autorius tą veikalą skiria. Dedikacija paprastai yra padėkos, pagarbos ar bičiulystės ženklas.

Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997, p. 87.

EKSLIBRISAS [lot. ex libris – iš knygų], knygos nuosavybės ženklas – lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje arba priešlapyje. Iš pradžių ekslibrisuose buvo spausdinami asmenų herbai, monogramos, asmenvardžiai, įstaigų pavadinimai, dabar – dažniausiai meno piešinys, charakterizuojantis bibliotekos pobūdį arba savininko polinkius. Pirmieji ekslibrisai pasirodė XV a. pab. Vakarų Europoje. Jų ėmė daugėti XVI-XVII a., labai paplito XVIII-XIX a. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje seniausias žinomas ekslibrisas su kunigaikščio ir vyskupo Povilo Alšėniškio herbu bei insignijomis datuojamas apie 1533 metus. Ženklas medžio lentele įspaustas tiesiog į knygos puslapį. LDK didikų bibliotekoms ekslibrisus kūrė Giršas Leibovičius, Vaclovas Pranciškus Balcevičius ir kt. grafikai. Jų ženkluose atsispindėjo toje epochoje vyravę renesanso, baroko ir rokoko meno stilius (simboliniai paukščiai ir žvėrys, gėlių girliandos, amūrai, bibliotekų interjerai ir kiti atributai). Nuo XVIII a. pradėta spausdinti ir šriftinius ekslibrisus. Pirmieji ekslibrisai su įrašais lietuvių kalba atsirado Mažojoje Lietuvoje apie 1866-1869 m. Tai buvo popieriaus lapeliai, kartais įrėminti geometrinio piešinio bordiūrais, su knygos savininkų lietuviškomis pavardėmis. Knygose klijuoti ekslibrisai buvo raudonos spalvos kortelėse su geometriniais arba augaliniais aukso spalvos ornamentais, asmenvardžiais (dažniausiai ir datos) išspausdinti ir gotiškais rašmenimis. Lietuvoje po spaudos draudimo panaikinimo pirmasis ženklas buvo sukurtas Vaižgantui.

Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997, p. 97-98.

ĮRAŠAS, senųjų knygų nuosavybės ženklas, rodantis rankraščio ar poligrafinio leidinio savininką. Atsirado kartu su pirmaisiais rašto rinkiniais ir bibliotekomis. Europos šalyse ėmė plisti nuo XII-XIII a. Iki XVII a. įrašai dažniausiai daromi lotynų kalba. LDK pirmieji nuosavybės įrašai atsirado XV-XVI a. vienuolynų knygose. Pagal paskirtį įrašai skirstomi į 4 grupes: pirmajai priklauso provenienciniai, rodantys knygos nuosavybės kilmę, antrajai – donaciniai, įrašyti knygos dovanos gavėjo arba davėjo, trečiajai – dedikaciniai, sukurti knygų autorių arba dovanotojų, ketvirtajai – memorialiniai, skirti mirusių knygų savininkų atminimui įamžinti. Tarp XVIII-XX a. pr. lietuviškų nuosavybės įrašų vyrauja provenienciniai. Įprastinė lietuviškų įrašų vieta – priešlapis arba viršelio vidinė pusė, rečiau – antraštinis lapas, knygos vidus arba pabaiga.

Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997, p. 132-133.

PROVENIENCIJA, [lot. provenio – kylu, atsirandu]:

• knygos priklausomybės nustatymas pagal jos ankstesnių savininkų, įstaigų, organizacijų ar bibliotekų įrašus, knygos ženklus ar kitus duomenis;
• knygos priklausomybės ženklas.

Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997, p. 299.