Bibliotekos istorija

Lietuvos nacionalinės bibliotekos idėja, pradėjusi formuotis dar XIX amžiaus pradžioje, palaikyta Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus laikais, tuomet nebuvo realizuota dėl lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimo (1864 – 1904). Ano amžiaus pabaigoje vėl atgimė užsienyje, tačiau nei Mažosios Lietuvos šviesuoliai, nei Paryžiuje veikusi „Želmens“ draugija (1896 – 1914) savo bandymais tikslo nepasiekė, vos vienas kitas jų sukauptų leidinių atėjo į Lietuvą. Bene rimčiausiai visos lietuviškos ir lituanistinės spaudos rinkimo darbo ėmėsi 1907 m. įsikūrusi Lietuvių mokslo draugija. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo įvykiai šį darbą gerokai pristabdė, o patsai Lietuvos valstybės atsikūrimas nacionalinės bibliotekos steigimo reikalus iškėlė visai kitoje plotmėje.

Seną Lietuvos nacionalinės bibliotekos idėją realiai pradėta įgyvendinti 1919 metais. Betgi ne vieną dešimtmetį jos veiklą smarkiai ribojo patalpų ir lėšų stoka, tvirtos koncepcijos nebuvimas ir daugelis kitų priežasčių. Ne kartą buvo iškilęs rimtas pavojus net pačiam jos egzistavimui. Tai bene vienintelė Lietuvos didžioji biblioteka, kuri tiek kartų keitė savo pavadinimą, kilnojosi iš vienos vietos į kitą. Be to, verčiama atlikinėti ne savo pareigas, ji iki vegetacinio minimumo siaurindavo savo tiesiogines – tautos nacionalinės bibliotekos – funkcijas. Lietuvos švietimo liaudies komisariatas 1919 m. sausio mėnesį buvusią Vilniaus viešąją (iki 1832 m. – Vilniaus universiteto) biblioteką perorganizavo į Lietuvos centrinį knygyną, kuris jau vasario 1 d. pradėjo savo veiklą. Tačiau 1919 m. balandžio 21 d. lenkų legionieriams okupavus Vilnių, jo darbas buvo nutrauktas. Pradėti kaupti fondai (nauja literatūra ir Pirmojo pasaulinio karo sukūryje likusios beglobės knygos) liko Vilniuje ir netrukus tapo atkurto Vilniaus universiteto bibliotekos fondų dalimi. Pasitraukęs į Kauną pirmasis bibliotekos vedėjas Eduardas Volteris bibliotekos kūrimo darbą pradėjo iš naujo. Po tam tikro pasirengimo, 1919 m. gruodžio 20 d. buvo išleistas Lietuvos Laikinosios vyriausybės įsakymas dėl Centrinio valstybės knygyno, pavaldaus Švietimo ministerijai, veiklos pradžios. Gaudama privalomąjį egzempliorių, kaupdama beglobes asmenų ir buvusių caro valdžios įstaigų knygas, priimdama dovanas, jau 1919 m. pabaigoje biblioteka buvo sukaupusi per 18.000 leidinių. Ilgą laiką jai nuosekliai dirbti kliudė tinkamų nuolatinių patalpų trūkumas. Iš pradžių knygos buvo laikomos Seimo rūmuose, kur veikė ir nedidelė skaitykla.

Vien 1919 – 1921 m. buvo gauta 63 417 knygų, tačiau tik 12 746 iš jų įstengta sukataloguoti. Skaudžiai atsiliepė ir bibliotekoje sukauptų fondų ardymas (pvz., 1923 m. Švietimo ministerijos įsakymu Kauno universitetui buvo perduotos 4 248 knygos iš neseniai nupirktos Adalberto Becenbergerio bibliotekos, o 1934 – 1935 m. – dar per 34 000 knygų, tarp jų daug senų leidinių). Biblioteka egzistavo tik kaip naujos lietuvių spaudos pasiskaitymo vieta, o ne kaip mokslo įstaiga.

Tačiau ir sunkiomis sąlygomis biblioteka atliko nemažą kultūros darbą. 1920 m. pradėjus kurti Lietuvos viešųjų bibliotekų tinklą, juo daugiausia rūpinosi Valstybinis centrinis knygynas, po 17 metų apskričių miestuose jau veikė 16 bibliotekų. 1936 m. buvo pradėtas centralizuotas jų komplektavimas, suorganizuotas tarpbibliotekinis abonementas. Mezgėsi ryšiai su užsieniu (knygų mainai, raštiškas pasikeitimas informacija). Masiniu darbu su skaitytojais biblioteka neužsiėmė (per visą tarpukarį surengė tik vieną parodą – „Aušros” 40-mečio proga; ją aplankė apie 700 žmonių).

Darbo kryptys pradėjo stabilizuotis paskelbus „Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymą” (1936), kuriuo biblioteka buvo įpareigota kaupti ir saugoti visą Lietuvos ir užsienio lituanistinės spaudos produkciją. Tačiau esminis bibliotekos darbo lūžis įvyko tik 1939 m., pasikeitus jos vadovybei.

Naujojo direktoriaus Juozo Rimanto planus ir sumanymus sugriovė sovietinė okupacija. 1940 – 1941 m. į biblioteką siūbtelėjo didžiulis tarybinės rusų literatūros srautas, buvo perimta dalis nacionalizuotų knygų rinkinių. 1941 m. pradžioje bibliotekos fonduose buvo per 200 000 bibliotekinių vienetų. Po 1940 m. nutrūko kuklūs bibliotekos ryšiai su užsieniu, bet smarkiai plėtėsi ryšiai su Rusijos ir kitų SSRS respublikų bibliotekomis, pradėta vadovautis rusų tarybinės bibliotekininkystės ir bibliografijos nuostatomis.

Hitlerinės okupacijos metais neseniai (1940 m.) gautas patalpas teko užleisti vokiečių kariuomenei, nustojo veikti skaitykla (veikė tik apribotas abonementas), prasidėjo fondų „valymas” nuo fašistinei ideologijai nepriimtinos spaudos. Vienas didžiausių bibliotekos darbuotojų rūpesčių buvo rasti saugią pastogę fondams, gelbėti ir slapstyti persekiojamą literatūrą. Nepaisant didelių pastangų, karo nuostolių tyrimo komisijos akte (1944.IX.8) nurodyta, kad biblioteka okupacijos metais neteko 19 175 vertingų knygų.

Pasitraukus hitlerininkams, biblioteka įsikūrė buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose (1944.IX.13). Naujose patalpose pradėta vėl kaupti išsklaidytus fondus bei juos nuoseklai pildyti. Daugiau kaip pusmetį biblioteka skaitytojų neaptarnavo. Tik 1945 m. pavasarį pradėjo veikti abonementas ir bendroji skaitykla. Apskritai bibliotekos reorganizacijos darbai užtruko iki 1948 m.

Pirmaisiais pokario metais biblioteka gavo visą SSRS teritorijoje leidžiamą spaudą, o nuo 1949 m. – tik literatūrą rusų kalba (1959 m. nemokamo privalomojo egzemplioriaus įstatymas buvo atšauktas, priėmus įstatymą dėl gaunamų knygų apmokėjimo).

Susikaupė didelis beglobių knygų rezervas, nebuvo spėjama jį tvarkyti, nes nedidelė darbuotojų dalis turėjo užsiimti tariamai svarbesniais darbais. Fondus (ypač lietuviškas ir užsienyje spausdintas tarpukario knygas) smarkiai nualino ištisą dešimtmetį trukęs jų „valymas nuo ideologiškai kenksmingos literatūros”. Daug knygų, net senų ir retų leidinių, buvo sunaikinta. 1950 m. į Petrašiūnų popieriaus fabriką ir žaliavų punktus išgabenta 30 tonų (!) knygų, daug jų sudeginta bibliotekos katilinėje. Be to, 1950-1953 m. beveik 33.000 tomų buvo perduota Vilniaus bibliotekoms. Beveik visa lietuviška tarpukario bei karo metų periodika pateko į vadinamąjį specialaus saugojimo fondą ir tapo nedaug kam prieinama. Ilgą laiką neveikė net lituanistikos skyrius. Biblioteka daug dėmesio skyrė masiniam švietimui ir agitacijai bei propagandai: organizavo parodas, literatūros vakarus, susitikimus su rašytojais, mokslininkais ir visuomenės veikėjais, knygų aptarimus, įvairius minėjimus (pvz., pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo Katekizmo – 400 metų jubiliejų), pradėjo leisti savo leidinius (daugiausia rekomendacines bibliografijas ir metodinius nurodymus). 1948 m. biblioteka buvo įpareigota teikti metodinę pagalbą respublikos masinėms bibliotekoms. Daug jėgų padėta ir laiko sugaišta propagandiniams renginiams, įvairioms kampanijoms, išvykoms į rajonus ir kaimus.

Rekataloguojant fondą (beje, iš jo pašalinant daug tarpukario laikais sutvarkytų leidinių) ir nuosekliai tvarkant naują literatūrą, buvo sukurta gana gera bibliografinė informacijos sistema (1947 m. skaitytojams buvo suteikta apie 1000, o 1962 m. – apie 6000 informacijų).

1951 m. buvo patvirtinti nauji bibliotekos nuostatai, suteikę jai pagrindinės Respublikos bibliotekos statusą. Tuomet buvo pakeistas ir bibliotekos pavadinimas.

Intensyviai augant fondams (ypač naujų knygų dubletinių egzempliorių sąskaita), didėjant skaitytojų srautui bei darbuotojų skaičiui, po kelių pokario metų bibliotekai vėl pasidarė ankšta. Todėl buvo nutarta ją perkelti į Vilnių, ten pastačius naujus rūmus. Pastato, kuriame turėjo būti sutalpinta apie 2,5 milijono tomų, projektavimas ir statyba užtruko gana ilgai. Tik 1963 m. per 4 mėnesius į Vilnių buvo pervežta daugiau nei 2 milijonai sutvarkytų bei dalis nesutvarkytų leidinių, ir gruodžio 6 d. biblioteka pradėjo veikti sostinėje.

Biblioteka tuomet buvo daugelio naujovių pradininkė: pirmoji SSRS pradėjo taikyti teletaipų ryšius tarpbibliotekiniam abonementui ir bibliografinei informacijai, įrengė telefonus-automatus naujausių knygų bibliografinėms apžvalgoms perduoti visai respublikai, įkūrė specialų skyrių bibliotekiniams procesams automatizuoti ir mechanizuoti, pertvarkė tarpbibliotekinio aptarnavimo sistemą, įkūrė pasakų kambarį su lėlių teatru ir t.t. 1965 metais Palangoje buvo pastatytas bibliotekos filialas – sezoninė skaitykla, labai pamėgta poilsiautojų.

Tačiau iš esmės septintojo dešimtmečio ir vėlesnių stagnacijos metų LNB veikla, deja, nėra ištirta ir apibendrinta.

1988 metų tautinis atgimimas, viešumo ir demokratijos vėjai pakeitė oficialų požiūrį į daugelį gyvenimo sferų. Neaplenkė jie ir bibliotekų. Tuometinei Respublikinei bibliotekai suteikiamas lietuviškos spaudos pradininko Martyno Mažvydo vardas. Bibliotekoje buvo peržiūrėtos pokario metais išimtos knygos ir periodika: iš specfondų skaitytojams grąžinta Lietuvos Republikos, išeivijos, užsienyje ir SSRS išleista literatūra, drausta stalinizmo bei brežnevizmo metais. 1988 m. LNB fondai išaugo iki 5 mln. tomų. Neregėtai suaktyvėjo skaitytojai. Vien lituanistikos skyriuje jų skaičius išaugo daugiau kaip tris kartus, periodikos skaitytojai nepasidalijo žurnalų ir laikraščių, literatūros vakarai, skirti Lietuvos kultūros veikėjams, sunkiai talpino visus norinčius dalyvauti.

Atstačius Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka atvertė naują savo istorijos puslapį.

Bibliotekos pavadinimai
1919 Lietuvos Centrinis knygynas
1919-1936 Valstybinis centrinis knygynas
1936-1940 Lietuvos centrinė biblioteka
1940-1941 Lietuvos TSR centrinė valstybinė biblioteka
1941-1944 Lietuvos Centrinė biblioteka
1944-1950 Lietuvos TSR centrinė valstybinė biblioteka
1951-1988 Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblioteka
1988-1989 Lietuvos TSR valstybinė Martyno Mažvydo biblioteka
1989 gegužės 30 Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

www.lnb.lt