Didžiulis Stanislovas

Didžiulis Stanislovas (1850-1927) – kultūros ir visuomenės veikėjas, bibliografas, bibliofilas.

Gimė 1850 m. lapkričio 26 d. pasiturinčių bajorų Jono Didžiulio ir Bogumilos Šklinskaitės šeimoje Griežionėlių dvarelyje, Andrioniškio valsčiuje. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1863 m. išėjo iš IV klasės. Vėliau privačiai mokėsi pas kun. A. Viskantą, kuris įdiegė pagarbą knygai, paragino kaupti asmeninę biblioteką. Jos komplektavimą pradėjo slapta 1870 m. – kaupė lituanistinę biblioteką.  Apie 1875 m. S. Didžiulis pradėjo domėtis lietuvių tautosaka, liaudies dainų rinkimu.

1877 m. vedė lietuvių kalbos mylėtoją ir būsimą rašytoją Liudviką Nitaitę (slapyvardis Žmona, 1856- 1925).

Bendravo su žymiais to  meto žmonėmis – vysk. M. Valančiumi, A. Baranausku, J. Jablonskiu, Mažosios Lietuvos spaustuvininkais ir leidėjais, kultūros veikėjais M. Jankumi, J. Angrabaičiu, J. Mikšu ir kt. Padėjo platinti spaudą Garšvių knygnešių draugijai. Atgabentą spaudą slėpdavo gerai įrengtoje slėptuvėje, kurioje saugojo ir savo asmeninę lituanistinę biblioteką. 1892-1896 m. dalyvavo varpininkų suvažiavimuose ir pasitarimuose, akcijose prieš lietuvių spaudos draudimą, sudarė lietuvių spaudos ir lituanikos bibliografijos rodyklių. Už dalyvavimą 1905 m. revoliucijoje su sūnumi 1907 m. buvo ištremtas į Sibirą. Į Lietuvą žmona parsivežė ligotą 1924 m. Mirė 1927 m. gegužės 19 d. Griežionėlėse. Palaidotas kartu su kitais šeimos nariais Padvarninkuose.

Asmeninės bibliotekos kaupimo kryptingumą veikė tautinis apsisprendimas, skatinęs emocinį ryšį su lietuvių kultūra ir knyga, saviraiškos siekis, dvasinis brendimas. Dalį lietuviškų leidinių S. Didžiulis gavo mainais su bibliofilais ir kitais privačiais asmenimis, pirko spaudinius iš knygynų, antikvariatų, bibliotekų dubletinių fondų, knygnešių. Palaikė bibliofilinius ryšius ir už Lietuvos ribų  su žinomiausiais Vilniaus, Varšuvos, Krokuvos, Rygos, Peterburgo, Maskvos knygynais ir antikvariatais. Ilgalaikė partnerystė užsimezgė su J. Zawadzkio knygynu Vilniuje.

Lituaniką daugiausia sudarė Lietuvos istorijos leidiniai, buvo knygų apie archeologiją, botaniką, teisę, rinkta grožinė literatūra. Sukaupta lituanikos ir vokiečių bei rusų kalbomis. Spaudos draudimo metų sąlygos privertė S. Didžiulį dalyti biblioteką į dvi dalis: legalią ir slaptą. Tikrąjį bibliotekos dydį nustatyti sunku, galima daryti prielaidą, kad ji apėmė per 1000 pavadinimų įvairiakalbių spaudinių. Iki 1885 m. legalioje bibliotekoje buvo sukaupta apie 700 egzempliorių. Biblioteka atspindi lietuviškųjų knygų leidybos tematiką. Pirmajam laikotarpiui (1750-1863 m.) priklauso daugiausia religinė literatūra: giesmynai, maldynai, katekizmai, pamokslų rinkiniai ir didaktinė literatūra. Iš retų leidinių galima paminėti J. Zabermanno katalikams skirtą 1869 m. kalendorių. S. Didžiulio sukaupta literatūra daugiausia lenkų kalba, buvo po keletą knygų latvių, baltarusių, prancūzų, lotynų kalbomis.

Biblioteka naudojosi tokie šviesuoliai kaip A. Baranauskas, J. Jablonskis, L. Vineikis, J. O. Širvydas ir kt. XX a. pr. S. Didžiulis turėjo ir pildė skaitytojų knygelę. Be to, domėjosi bibliofiline kultūra. Jo biblioteka turėjo kelis knygos nuosavybės ženklus – inicialinį superekslibrisą ir knygos antspaudą. Knygas ženklino, kai kurias dailiau įrišdavo. Vėliau knygos pradėtos žymėti įrašu lenkų kalba. Bibliotekai buvo skirtas vienas kambarys, kuriame stovėjo didžioji knygų spinta.

Didesnė dalis S. Didžiulio asmeninės bibliotekos atiteko Lietuvos universitetui, o surinkta tautosakos medžiaga – Lietuvių mokslo draugijai. Lietuvoje įvykusios istorinės permainos nulėmė tolesnę asmeninės bibliotekos savininkų kaitą.

Šaltiniai
Kisarauskas V. Lietuvos knygos ženklai, 1518-1918. – Vilnius : Mokslas, 1984, p.42-43.
Lietuvninkaitė N. Stanislovo Didžiulio asmeninė biblioteka : katalogas. – Kaunas, 2004. – P. 7-29.
Lietuvos kultūros fondas. Knygnešio draugija. Šimtas knygnešių : knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 45.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. –Vilnius, 2003. – T. 4, p. 740.